"KALNAI KELMUOTI, PAKALNĖS NUPLIKĘ!"

Rugsėjo pirmąją savaitę su šeima nusprendėme aplankyti Baranausko eilėmis apipintus Anykščius ir, žinoma,  papramogauti! Anykščiai jau nuo seno garsėja savo neapsakomu grožiu ir gamtos puoselėjimu, tuo turėjau galimybę įsitikinti ir pati.

Anykščiuose yra siūloma puiki atostogų, savaitgalio ar tik kelių valandų programa – tai pasijodinėjimas

Bandėme padaryti fotosesiją (iš asmeninio archyvo)

arkliais. Dabar pamirškite visus savo ankstesnius jodinėjimus žirgynų aptvaruose, kuo met jūs tik sėdėdavote balne ant žirgo, o jį už pavadėlio vesdavo instruktorius (ar kaip jie ten vadinasi). Čia visiškai kas kitą! Jūs ne tik, kad patys vedžiosite savo žirgą, bet ir vaikštinėsite Anykščių girių takais. Tai pradėkime nuo pradžių.

Sesė ir Doleris (iš asmeninio archyvo)

Atvykome apie vidurdienį (mano tėvai, brolis, penkių metų sesutė ir aš). Mus šiltai pasitiko įstaigos savininkas (nenustebkite, nes pirma galvosite „kur aš pakliuvau“, nes vieta – žirgynas, tikrai neprimins puikaus žirgyno, o atvirkščiai šiek tiek aptriušusią sodybą). Mums paaiškino kur ir kaip keliausime ir atvedė žirgus. O JIE  tikri gražuoliai! Pripažinsiu, sunkiausia nėra joti ar vadelioti žirgą, o ant jo užsikaberoti! Mama pasinaudojo padėtimi ir į pagalbą pasitelkė šalia buvusius laiptelius, bet kitiems to padaryti neleido instruktorius, sakė „esat jauni – pakrutinkite kaulus“. Šiek tiek nerimavome dėl mažosios (kaip ne kaip jai tik 5 metai), bet jai davė šalmą (jei pageidausite tokį gausite ir jūs) ir užkėlė ant to pačio žirgo kartu su instruktoriumi. Galiausiai pajudėjome iš vietos, pirmi žingsniai labai nedrąsūs, nes su kiekvienu žirgo judesiu atrodo, kad tuoj nugarmėsi žemyn, ačiū Dievui, taip neįvyko. Patikėkite, dar baisiau, kaip tenka eiti net menkiausiu šlaitu, nes nesilaikydamas tiesiai pasvyri link žemės.

Dolerio užpakalis ir Kinderis (iš asmeninio archyvo)

Klausiate, kaip mes ėjome, palaidi, pirmą kartą sėdėdami ant arklių? Nesijaudinkite, niekas neleis jūsų arkliui pradėti kvailioti ir išklysti iš kelio. Ėjome vorele, instruktorius pradžioje, taip žirgai yra išmokyti (na jei panorėsite ir paraginsite žirgą, galite iš kelio „netyčiomis“ ir išklysti). Keliavome miškais, per įvairias kliūtis, šakas, duobes, bet buvo labai smagu. Kai jau apsipratome prie savo palydovų, instruktorius nusprendė kelionę kiek pasunkinti – palinksminti, jojome ristele (na bent jau mokėmės), nieko gero man ten nesigavo, susitrankiau tik užpakalį, nors kitiems tai sukėlė nemažai juoko, nes vienintelė buvau tokia nevykėlė. Taip pat mokėmės joti kaip indėnai, laikydamiesi tik už žirgo plaukų – puikus jausmas. Po valandėlės pasivaikščiojimo miškais ir Anykščių šalutiniais gyvenvietės keliais parjojome į pradinį punktą.

Kas liečia arklius, tai jie tikrai puikūs, nėra paimti iš kokio ariamo lauko ir pakišti „turistams“, kaip sužinojome du žirgai – Doleris ir Tabaras – į pensiją išėję ristūnai, ne kartą besipuikavę šlovės spinduliuose ir ant apdovanojimų pakilų, o likę trys tik ruošiami didžiajam startui, užsispyrę ir kaprizingi jaunėlei – Leila, Kinderis ir Preila.

Ech, tie kojūkai (iš asmeninio archyvo)

Papietavę vietiniame restoranėlyje apžiūrėjome „Arklio muziejų“ ir vietinės tautodailės gryčias (kažkas panašaus į Rumšiškes), bet nenusiteikite skeptiškai, nes ir lietuvių senojoje kultūroje yra daug puikių užsiėmimų, kaip vaikščiojimas kojūkais ar grūdų malimas.

Diena buvo praleista tiesiog pasakiškai!

Naudinga informacija

Puikusis jodinėjimo klubas! 1 val - 30 Lt; 30 min - 15 Lt. Prieš važiuodami rekomenduočiau pasiskambinti, kad nebūtų taip, kad kaip tyčią tą dieną atvyko didelė kompanija. Kontaktinius duomenis ir žemėlapį rasite svetainėje.

Apranga turi būti patogi, geriausiai tiks kelnės - džinsai (nesidėkite naujausių ir brangiausių rūbų, nes žirgai tikrai nėra švariausi gyvūnai), o batai - tai sportbačiai, nesirinkite batų minkštu ar plonu padu, nes kilpose laikant įremtas pėdas tikrai paskaus.