DEUTSCHLAND VOL. 2

Berlyno siena (iš asmeninio archyvo)

Gūdų Lietuvišką rudenį, keturi draugai nusprendė vykti į Berlyną....

Susišaudėm bilietus į abi pusės 20 LT/žmogui. Klausiat kaip? Be abejo, bilietus pirkom pusei metų į priekį, nežinodami kas tuomet bus, gal turėsime svarbiausią metų egzaminą, o gal geriausias draugas rengs vestuves, bet į tai nekreipėme dėmesio, mat už tokią kainą nebuvo gailą ir atšaukti kelionę. Buvome girdėję jog už tuos 20 Lt, gausime naują autobusą, su planšetėmis sėdynėmis. Nors buvo sunku patikėti, mes šventai tuo tikėjome.

Puikus naujasis autobusas

Kelionę pradėjome planuoti....ne, mes taip jos ir nesuplanavome. Saulėtą ketvirtadienio popietę vis dėlto trise susitikome autobusų stoty (vienas neatlaikė įtampos). Buvome susiradę hostelį, kuprinėse turėjome šiek tiek maisto (kad pakaktų atlaikyti 18h kelionę autobuse), du butelius degtinės ( vieną sau, vieną lauktuvėms) ir „fleškutėj“stipraus gėrimo su mistinėm žolelėm iš Tailando (kad nesušaltumėm). Be jokio plano, žemėlapio ar punktų kuriuos privalome aplankyti, turėdami vieni kitus (trys muškietininkus, arba dvi merginas ir genties vadą) įsėdome į naujutėlaitį autobusą SU PLANŠETĖMIS SĖDYNĖSE! Kontingentas rūpesčių nekėlė, tačiau vairuotojai malonumu nepasižymėjo. Kelionė neprailgo, mat kompanija nenuvylė, bet jei jos ir nebūtų, gelbėtų kompiuteriukai. Juose naujausia muzika, 10 filmų, žaidimai ir internetas! Kiekvienoje sėdynėje yra rozetė, tad galite vežtis savąjį kompiuterį, pasikrauti išmanųjį, ar net išsitiesinti plaukus prieš išlipant Vokietijoje.

Po 18h kelionės atsidūrėme Berlyne. Apie 7h išlipę iš autobuso, svajojome apie hostelį ir lovą (mat patogumu miegojimas nepasižymėjo), šiltus pusryčius ir kavos puodelį. Patraukę link metro, supratome, kad būtent tą dieną ir būtent tomis valandomis, jis nevažinėja, nes buvo atliekami kažkokie darbai (daugiau negaliu nieko pasakyti, neleidžia vokiečių kalbos žinių trūkumas).  Pasišildę gėrimu su Tailando žolelėmis, nusprendėme keliauti pėsčiomis (nes net ir kavinukės dar nedirbo). Iki hostelio ėjome apie 40 min, per tą laiką išpasakojome anekdotus apie Hitlerį (kurį ten vadindavom HH, kad niekas nesuprastų) ir žydus. Ne, mes tikrai nesame žiaurūs, bet tame mieste tave tiesiog traukia apie tai kalbėti. Atrodo kiekvienoj gatvėj jauti karo kvapą ar ant namo iškabos skaitai, kas ką ten nužudė ar kankino. Juolab, kad kompanijoje buvome du istorikai iš trijų, tad ir pasakojimų netrūko. 

Hostelio kambariukas (iš asmeninio archyvo)

Pamatę pirmą jaukią atidarytą kavinukę, užėjome papusryčiauti. Kava ir vokiški saldumynai. Nuostabiai šilti vyresniojo amžiaus žmonės, mano bandymai šnekėti vokiškai ir jų manymas, kad esame iš Italijos (mūsų, merginų savimeilės tai nepaglostė, na o kompanijos vyras pasiūlė pasidaryti išvadas:D). Nusprendę, kad viskas labai pigu (mat eurą lyginome su litu), patraukėme link hostelio. Tik įėję, pasijautėm kaip močiutės (gyvenančios nesuremontuotam Jogailos gatvės) bute. Aukštos lubos, seni baldai ir keista atmosfera. Mus pasitiko šeimininkas. Irgi keistas. Susodino kaip viščiukus virtuvėj, pasirašėm dokumentus, susimokėjom už nakvynę 65 Lt/ žmogui už dvi naktis ir įsikūrėme kambariuke. Turėjome 4 beprotiškai patogias lovas, šiltą kambarį ir tualetą su dušu priešais duris. Ko daugiau reikia? Savininką gėjų, bet labai nuostabų žmogų, virtuvėlę ir kaimynus, kurių net negirdėdavom (tik kartais pastebėdavom pusnuogius ar virtuvėj ar dušuose). http://www.hostelworld.com/hosteldetails.php/Fabian-s-Cozy-Little-Sunshine-Hostel/Berlin/20405 

Šaunioji gidė (iš asmeninio archyvo)

Hostely pasiėmę žemėlapį (vis gi maloniau laikyti rankoj popierių nei navigaciją), radome skelbimą apie nemokamas ekskursija po Berlyno centrą. Nukeliavome ten, susitikom su draugu Lietuviu ir su grupe kitų užsieniečių patraukėme po žymiausius miesto objektus. Gidė – britų kilmės mergina, maždaug 23m, studijavusi DB, atvažiavus į Vokietiją, įsimylėjusi ją, nemokanti Vokiečių kalbos anei biški ir vedanti ekskursijas apie šį miestą. Taip, viskas buvo nemokamai, tačiau ji kelis kartus užsiminė apie tipsus iš kurių ir gyvena (taigi, kaip įsitikinome nieko nėra nemokamo).  

                 

Per 3.5 h apvaikščiojome VISUS žymiausius miesto objektus, sužinojome įspūdingų istorijų ir faktų, kurių be jos pagalbos nebūtume nė nutuokę. Stovėjome virš HH bunkerio. Jausmas? Joks. Ėjome pro žydams kurtą paminklą. Emocijų? Nulis. Kodėl? Viskas galbūt ir keltų jausmus ar emocijas, bet jie (turiu omeny Vokiečių verslininkus) iš to daro didelę komercija, kurią mes tiesiog nesusižavėjome. Mus sužavėjo žmonės ir jų gyvenimas mieste. Barai ir ten ne Lietuvos elitinis gatves šluojantis jaunimėlis, o kaip ir įprasta vakarų pasauly, pusamžį pergyvenę žmonės, valgantys už du, geriantys už tris.

Mes, pasisotinę tik alumi (prie jų maitinimosi, per dieną nepriprantama), išėjome ieškotis maisto prekių parduotuvės (mat centre jų lengvai nerasi, o ir tos esančios dirba lietuviams nesuprantamai trumpai). Prisipirkę mases šokolado, užėjome į barą vokiško maisto, alaus ir FUTBOLO. Vyrui ši mintis buvo tobula, o mes, merginos supratome, kad akis tikrai turėsime kur paganyti. Neklydome. Vokiški vyrai geriau nei holivudiniai, gossip girl sexuoliukai ir visi kiti žurnaluose ar televizijos ekranuose besistaipantys gražuoliukai.

Žodžiais to neapibūdinsi, mus jie labai sužavėjo!!! HH paliko tik gerą genofondą (atleiskit, tokie ir buvo mūsų bajeriai visą laiką. Vaikai, nieko kito nepaskysi).

Smarkiai nenaktinėję grįžome į hostelį.. Smigome lyg kūdikiai, nes kelionė, visa diena ant kojų, dirbančius studentus nuvargino kaip reikiant.

Sovietų palikimas Berlyne (iš asmeninio archyvo)

Sovietų palikimas Berlyne (iš asmeninio archyvo)

Kitą dieną nusprendėme paaukoti tolimesniems objektams. Nusipirkome dieninį metro bilietą (5 asmenims – 15 EUR, su visomis viešojo transporto priemonėmis visai dienai) PIGIAU GRYBO, o infrastruktūra tobula. Tiesiog pavydu.. Tad pirmoji stotelė buvo berlyno siena, na, ar tai kas liko iš jos. Siena paprastutė, bet darbai (apipavidalinimas) sužavėjo. Visi darbai su mintimi, kažkokiom potekstėm ar mistiniais užrašais. Bent ten komercijos neaptikom....  Kitas objektas, kurį aplankėm - parkas sovietų sąjungai. Išties smagu matyti didžiulį (maždaug kalnų parko dydžio) plotą, su MILŽINIŠKA statula priešaky. Sovietai nesuko galvos, kokį objektą ten pastatyti. Tai buvo vyras, vienoj rankoj laikantis kardą, kitoj vaiką. Gražu žiūrėt, kiekvienos moters svajonė…. NOT. Taip pat parke apstu paminklų, vaizduojančių tobulą darbo gyvenimą, moteris su kūjais ir vyrus su šautuvais. O ant jų užrašus „Dėkojame Stalinui, gera širdiškai išgelbėjusį Vokiečių tautą“ ir pan. 

Gerokai sušalę ( nors pastoviai lauke švietė saulytė, o termometras rodė 5 laipsnius celisijaus) užėjome į vokišką barą (pastebėjimas, daugumoj iš jų yra rūkoma ir jie veikia nuo pat pietų). Nusprendėm tęsti ekskursiją po rusišką palikimą Vokietijoje ir nusipirkome degtinės GORBAČIOV (taip, jis ten labai populiarus). Degtinė kaip degtinė, nesužavėjo. Paskiau užklydome į primark‘ą (nemeluosiu, važiavome ten specialiai). Apsipirkusios (vyrija ši reikalą pasavo) visko už kelis eurus, vakarą pratęsėme REICHSTAG‘e. Užsiregistravome ekskursijai vakare (21 h). Labai siūlau, mat vaizdelis gražus, o ir audio gidas pasako įdomių dalykų. Vakarą tęsėme rajone, kur linksminasi jaunimas. Visi barai labai jaukūs (pogo ar trip‘o pobūdžio), gatvėje visi siūlo kažko užsirūkyt. Įstrigo ir kokteiliai su stipriu degtinės skoniu (lyginant su Lietuvos klubais). Ir daug daug gražaus (visom prasmėm) jaunimo! Mums patiko!!!

Vakaras Berlyne (iš asmeninio archyvo)

Sekmadienį pradėjome nuo padribsojimo lovoje.Iš hostelio iškeliavo tik apie pietus, be abejo pietavome vietinėje kebabinėje (jau kokį n-tąjį kartą kelionės metu). 

Suradę mieste saugomas spinteles kuprinėm pasidėti ( pačioj Aleksander Platz, ir pigiau nei stoty), išsiskirstėme į dvi grupes, vieni užklydo į muziejų salą, o aš dar kartą apėjau visus žymiausius objektus. 

Paskutinį kartą pavakarienevę vokiškų dešrelių, pažiūrėję Bayern‘o dvikova su kažkuo, pradėjome kelionę atgal... Kuri irgi neprailgo, mat guodė vokiškas šokoladas ir šį kartą nuostabiai malonūs vairuotojai – Lietuviai.

Skanaus! (iš asmeninio archyvo)

Berlynui nostalgiją jaučiame ligi šiol. Nors pagrindinius dalykus tikrai aplankėme, alaus daugumą išragavome, o maisto į organizmus susikišome metams į priekį, mes ten tikrai dar važiuosime. Ne architektūra, ne istorija ir ne gražus oras ten traukia.. nežinome kas tai, bet smarkiai tam nesipriešiname.

Berlyne, siunčiame labų dienų ir dainą, o Tau mielas keliautojau, gal ir mažai patarimų, bet daug daug gerų emocijų, kurios tikrai aplankys viešint tame mieste!

Tschüss!